Kolekcionavimo forumas - monetos, banknotai, pašto ženklai ir kt.

Apie mus net uzsienis raso, o kai apie mus paraso net Numismasteris tai isvis puiku. Gaila tik, kad nuotrauka prastos kokybes ir nuoroda i aukciona neveikia. Kazin kiek tokiu straipsniu reiketu sudomint JAV rinka lietuviskomis monetomis? Daznai skaitai numismasterio naujienas?

skaitau tai retai
kažkada balsavau už gražiausia moneta, tai dabar siunčia naujienas vat ir užkliuvo kad apie Lietuvą rašo.

Radau, gan įdomų Vido Žigo straipsnį:

J.Basanavičiaus portretas Lietuvos piniguose

Tarpukario Lietuvos bankas savo banknotus (litus ir centus) pradėjo leisti 1922 metais. 1928-aisiais bankas pakartotinai išleido naujos grafikos 50 ir 100 litų vertės banknotus. Įdomiausias yra mėlynas penkiasdešimtlitis su Jono Basanavičiaus (1851-1927) portretu. Banknoto autorius dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) Lietuvos kultūros patriarchą, mokslininką, kalbininką, gydytoją, politikos veikėją, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą nupiešė banknoto averso kairėje pusėje. Portretas įkomponuotas į ovalų medalioną (1 pav.).

Banknotas su J.Basanavičiaus portretu į apyvartą išėjo praėjus metams po žymiojo lietuvio mirties. Ant banknoto averso - penkių banko atsakingų pareigūnų parašai. Vidurinysis - Lietuvos banko įkūrėjo ir valdytojo V.Jurgučio parašas. Banknoto dydis - 145x80 milimetrų.

Atgimęs Lietuvos bankas nuo (1990) 1993 m. vėl įvedė nacionalinę valiutą - litą. Apyvartoje pasirodė 1991 m. laidos 10, 20, 50 ir 100 litų vertės banknotai su banko valdybos pirmininko V.Baldišio parašu. Tęsiant tarpukario banko tradiciją ant 50 litų banknoto averso, tik šį kartą dešinėje pusėje, vėl buvo įdėtas J.Basanavičiaus portretas. Ne geriausios poligrafinės kokybės gelsvai žalzganame fone pilkšvas portretas atrodo greičiau tapybiškai nei grafiškai (2 pav.). Banknotas turi kelis elementarius apsaugos požymius. Jo dydis - 135x64 milimetrų.

Norėdamas apsaugoti nuo padirbinėtojų ir pagerinti meninę-estetinę banknotų kokybę, Lietuvos bankas 1993 m. išleido naują 2, 5, 10, 20 ir 50 litų vertės banknotų laidą. J.Basanavičiaus portreto ant 50 litų vertės banknoto averso grafika pakartoja 1991 m. laidos portreto vaizdą. Banknoto buklete nurodyti devyni apsaugos požymiai. Pakitusios ir banknoto spalvos. Portretas - asfalto juodos spalvos, fonas - plytų geltonos ir šviesiai oranžinės. Banknote du parašai: finansų ministro E.Vilkelio ir Lietuvos banko valdybos pirmininko R.Visokavičiaus (3 pav.).

Banknoto dydis - 135x65 milimetrų. Banknoto autorius dailininkas Romas Bartkus spalvas suderino grafiškai, kontrasto principu.

Ketvirtasis, 1998 m. laidos penkiasdešimtlitis su J.Basanavičiaus portretu visiems yra pažįstamas - tai apyvartinis, dabar galiojantis banknotas (4 pav.). Averse portretas - rudos spalvos šviesiai oranžiniame fone, kuriame dar yra žalios ir melsvos spalvų. Banknote vienas parašas - Lietuvos banko valdybos pirmininko R.Šarkino. Banknoto buklete nurodyta 16 banknoto apsaugos požymių. Formatas nepakitęs.

Pasikeitęs banknoto reverso piešinys, kurį sukūrė dailininkas Giedrius Jonaitis. Averso dailininkas R.Bartkus patriarchą pavaizdavo žilesnį, dekoratyviau nupiešęs plaukų sruogas.

1936 m. Lietuvos bankas išleido į apyvartą 5 litų vertės sidabrinę 750/1000 prabos monetą su mums rūpimu portretu. Tai pirmoji skulptoriaus Juozo Zikaro (1884-1944) portretinė moneta. Monetos reverse J.Basanavičius vaizduojamas į kairę pasuktu profiliu (5 pav.). Po klasikine akademine maniera sukomponuotu portretu-biustu aiškiai matyti monetos autoriaus inicialai “J.Z.” Tai vieninteliai meistro inicialai, iškalti ant 14 autorinių tarpukario Lietuvos monetų.

Penklitis sveria 9,0 gramus, yra 27 milimetrų skersmens, nukaltas 2 612 000 vienetų tiražu. Ant graižo įgilintu šriftu iškaltas devizas TAUTOS GEROVĖ TAVO GEROVĖ. Monetą nukalė Lietuvos monetų kalykla Kaune, kuri veikė 1936-1939 m. Miško g. 11.

Tiesa, yra išimtis. Užsienio valstybėse išleisti monetų katalogai (pvz., C.L.Krause, C.Mischler “WORLD COINS” 2000 edition, Wisconsin, USA) mini signalinius 1936 m. penkličius su J.Basanavičiaus portretu. Po peties briauna čia iškalta autoriaus pavardė “J.ZIKARAS”. Portreto apačios piešinys - masyvesnis. Monetos graižas - be devizo, lygus.

Gamindamas monetos su J.Basanavičiaus portretu-biustu modelį, skulptorius padarė net kelis komponavimo variantus (6, 7 pav.). Tai rodo didelį J.Zikaro sąžiningumą ir atsakomybę, norą gauti išraiškingą, plastinį vaizdą.

J.Basanavičiaus 150-osioms gimimo metinėms Lietuvos bankas išleidžia proginę 50 litų vertės sidabrinę (925/1000) monetą. Konkursą šiai monetai sukurti laimėjo dailininkė R.Ničajienė. Monetos modelio autorius - skulptorius Rytas Jonas Beleckas. Monetą kala Lietuvos monetų kalykla Vilniuje.

Paimta iš: http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/11/11pin.html

Apie kolekcininkus:

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... ionierius/

Monetu lobiai Lietuvoje - Lietuvos Nacionalinio muziejaus virtuali paroda

Parodos tikslas – supažindinti su monetų radiniais Lietuvoje ir parodyti, kaip keitėsi skirtingais laikotarpiais monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje. Parodoje pristatomi monetų radiniai, rasti archeologinių tyrimų metu: pilyje – Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje; miesteliuose – Vilkijoje (Kauno r.) bei Žemojoje Panemunėje (Šakių r.); dvarvietėje – Vievyje (Trakų r.); senkapiuose – Šapnagių (Akmenės r.), Jakštaičių (Šiaulių r.); vienuolyne ir bažnyčioje – Pranciškonų (Vilniaus m.). Atskira monetų radinių grupė yra lobiai, kurie suteikia daugiausia informacijos apie kai kurių laikotarpių pinigų apyvartą. Pristatomi keturi monetų lobiai, rasti Vilniaus mieste, ir kelių lobių-piniginės turinių dalys.

Paroda parengta pagal muziejaus leidinį Monetų radiniai Lietuvoje. Tarptautinei numizmatikos konferencijai skirtos parodos katalogas = Coin Finds in Lithuania. Catalogue of the Exhibition arranged in connection with the International Numismatics Conference / Sud. E. Remecas. Vilnius, 2006. 54 p.

Parodos autorius Eduardas Remecas, paroda parengta 2009 m.
Saltinis

Seniausios Lietuvoje randamos monetos datuojamos pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai Romos imperijoje bei jos provincijose kaldintos monetos (apie ankstyvesnių – Graikijos monetų radinius žinios nėra patikimos). Šių monetų, daugiausia bronzinių sestercijų, dažniausiai pasitaiko rasti vakarinėje Lietuvos dalyje, kapinynuose.

Vėliau, X–XI a., į Lietuvą patenko sidabrinių arabiškų monetų dirhamų. Jų daugiausia rasta Rytų Lietuvoje. Vienas didžiausių Lietuvoje rastų šių monetų lobių – Vėlaikių, Zarasų r., yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šiek tiek vėliau į Lietuvą pateko labai nedaug Vakarų Europos viduramžių monetų.

Savos piniginės sistemos pagrindus padėjo XI–XII a. į Lietuvą patekę sidabro lydiniai. Pradžioje tai buvo kaltiniai skandinaviški, vėliau, XII–XIII a., lieti Novgorodo ir Kijevo lydiniai – grivnos. Kaimyninėse valstybėse naudoti sidabro lydiniai, matyt, paskatino savų sidabro lydinių atsiradimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tiksli jų atsiradimo data nežinoma, bet galima manyti, kad tai turėjo įvykti tik centralizuotoje valstybėje, kai daugiau dėmesio imta skirti ne karams, o prekybai. Palankiausias metas tam buvo valdant karaliui Mindaugui (1253–1263). Pusapvalės formos apie 100 g sveriantys vietiniai sidabro lydiniai apyvartoje buvo iki XIV a. antros pusės. XIV a. sidabro lydinius imta kapoti į mažesnes dalis, nes smulkesnei prekybai reikėjo smulkesnių pinigų. Šiandien Lietuvoje yra žinoma nemažai tokių radinių. Tačiau ir tokie sidabro gabaliukai buvo per didelės vertės.

Saltinis

XIV a. pab.–XV a. monetų radiniai

Sava piniginė sistema galutinai susiformuoja išleidus savo monetas. Tai įvyko apie 1386 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (1377–1392) tapo Lenkijos karaliumi. Pirmosiose LDK monetose buvo vaizduotas karūnuotas portretas ir ratu einanti legenda MAGNA REGINA (didžioji karalienė) bei liūtas su pynute arba mazgu virš nugaros. Be šių monetų, Jogaila kaldino dar penkių tipų monetas. Nuo 1392 m. monetų kaldinimą perėmė didysis kunigaikštis Vytautas (1392–1430). Vėliau monetos kaldintos Kazimiero (1440–1492) valdymo metais.

XIV a. pab.–XV a. pinigų apyvarta nebuvo labai išsiplėtojusi. Daugiausia cirkuliavo vietinių monetų, pradžioje jų koncentracija apėmė tik Vilnių ir Rytų Lietuvą. XV a., ypač antroje jo pusėje, monetos išplito po visą Lietuvą. Apyvartoje svarbią reikšmę įgavo ne tik vietinės monetos, bet ir Čekijos grašiai. Monetų padaugėjo, nes pradėta daugiau jų kaldinti, o svarbiausia – intensyvėjo prekybiniai ryšiai, augo miesteliai, vystėsi amatai. Tačiau lyginant šio laikotarpio monetų radinius su vėlesnių laikų radiniais, galima teigti, kad tarp gyventojų cirkuliavo labai nedidelis monetų kiekis.

Vienas iš parodos akcentų, atspindinčių monetų apyvartą XIV–XV a. sandūroje, yra 2005 m. Valdovų rūmų teritorijoje rastas monetų lobis. Šiame lobyje buvo du Prahos grašiai (vienas falsifikatas), Jogailos (dviejų tipų) ir Vytauto moneta, kaldinta apie 1401 m. Smolenske.

Be vietinių ir Čekijos monetų, ypač paplitusių XV a., apyvartoje pasitaikydavo ir kitų kraštų monetų.



Saltinis

XVI a. monetų radiniai

XVI a. pinigų apyvarta tarp gyventojų toliau didėjo. Tai lėmė krašto ūkio plėtra, buvo įvedama įvairių piniginių mokesčių, nukaldinama vis daugiau monetų. Pagal lobių duomenis, didelio skirtumo tarp rastų XIV a. pab.–XV a. ir XVI a. datuojamų lobių nėra (pirmųjų rasta per 20, antrųjų – per 30), tačiau XVI a. monetų gerokai daugiau randama senkapiuose bei miesteliuose. Be to, daug XVI a. monetų būna XVII a. pirmos pusės lobiuose. Didžiausią monetų apyvartos dalį sudarė vietinės monetos.

Iš svetimų kraštų monetų daugiausia buvo lenkiškų monetų – pusgrašių, kurie sudarė 15–20 proc. vietinių pusgrašių kiekio, ir Silezijoje, Svidnicos mieste, kaldintų pusgrašių, kurie sudarė apie 17 proc. lenkiškų monetų kiekio. XVI a. viduryje šių monetų apyvartoje buvo gerokai daugiau, tačiau nemažą jų dalį valstybė iš gyventojų supirko ir perlydė į savas monetas. Didesnio nominalo monetų – grašių Lietuvoje buvo kaldinta mažiau ir šios monetos yra retas radinys, o apyvartoje jų trūkumą užpildė Prūsijoje kaldinti grašiai. Reti radiniai yra Lenkijos miestų (Elbingo, Gdansko) ir Prūsijos smulkios monetos – denarai ir šilingai, kurių poreikis nebuvo didelis, nes buvo vietiniai šių monetų atitikmenys.

Šiaurinėje Lietuvos dalyje labiausiai paplitusios užsienio monetos buvo Livonijos ordino šilingai, kaldinti XVI a. 4–5 dešimtmetį Rygoje, Revelyje ir Dorpate. Šias monetas gyventojai naudojo vietoj trūkstamų vietinių pusgrašių. Į Lietuvą pateko ir labai mažai pfenigų. Šios monetos apyvartoje pakeitė denarus. Stambesnio nominalo monetų – 3, 4, 6 grašių ar talerių pavieniui nepasitaiko. Jų randama tik lobiuose. XVI a. pabaigoje į Lietuvą patekdavo ir kitų smulkios bei vidutinės vertės užsienio monetų. Tai Kuršo dvidenariai, šilingai, trečiokai; Rygos miesto šilingai; Vengrijos denarai; Vokietijos žemių grašiai. Šių monetų radiniai yra neatsiejami nuo XVII a. pradžios pinigų apyvartos.



Saltinis

XVII a. monetų radiniai

XVII a. pinigų apyvartoje užima išskirtinę vietą, nes šiuo laikotarpiu buvo nukaldintas didžiausias monetų kiekis, jų Lietuvoje ir randama daugiausia. Vien tik rastų lobių skaičius (apie 250) apie 10 kartų viršija ankstesnių laikotarpių lobius. Dauguma šių lobių išsiskiria monetų gausa. Neretai juose būna nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių monetų. Didžiausias monetų lobis – apie 16 tūkst. monetų yra būtent iš šio laikotarpio, rastas Vilniuje, Tilto gatvėje (1698/1999).

Tokį ženklų monetų pagausėjimą pirmiausia lėmė didelis kaldinamų monetų kiekis. Vien 1660–1666 m. valdant Jonui Kazimierui Lenkijoje ir LDK buvo nukaldinta apie milijardas varinių šilingų – didžiausias kada nors Lenkijos ir LDK nukaldintų monetų kiekis. Todėl šiandien tai dažniausiai Lietuvoje randama moneta. Jas kaldino net septynios monetų kalyklos. Be šių monetų, didelę reikšmę XVII a. Lietuvoje turėjo švedų valdomoje Livonijoje leistos monetos – šilingai. Šių monetų buvo išleistas taip pat įspūdingas kiekis. Per 1644–1665 m. Rygoje veikusios kalyklos nukaldino per 1 milijardą 200 milijonų šilingų.

Kita priežastis, kodėl randama tiek daug monetų, yra tai, kad XVII a. buvo labai neramus – daug karų, po jų siautusių marų bei suiručių. Žmonės tokiomis permainingomis aplinkybėmis linkę slėpti savo pinigus. Be to, dėl suiručių pinigų vertė nuolat krito, sidabro kiekis monetose mažėjo, į apyvartą buvo leidžiamos daugiausia tik smulkiausio nominalo monetos, nes jos atnešdavo didžiausią pelną valstybių iždams, kur dėl nuolatinių karų labai stigo pinigų. Be abejo, krentant pinigų vertei, didėjant infliacijai, žmonės jau nebe taip kaip anksčiau brangino pinigus.

Vienas įdomiausių eksponatų yra Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje 2003 m. rastas 4182 vnt. monetų lobis. Šis XVII a. pirmos pusės lobis, kurį sudaro dvi taupyklės ir ąsotis, puikiai atspindi to laikotarpio monetų apyvartą. Jame rasta nuo smulkiausio nominalo monetų – denarų, dvidenarių, šilingų – iki stambiausio – ortų, markių, pustalerių, talerių, dukato, ir ne tik vietinių, bet įvairiausių tuomet apyvartoje buvusių užsienio kraštų monetų – Austrijos, Čekijos, Danijos, Ispanijos Nyderlandų, Jungtinių Nyderlandų, Prūsijos, Rygos, Vengrijos, įvairių Vokietijos žemių bei miestų.



Saltinis

XVIII a. monetų radiniai

XVIII a. monetų radinių Lietuvoje suskaičiuojama mažiau negu XVII a. radinių (per pusantro šimto XVIII a. datuojamų lobių). Nemažai šio laiko monetų randama tyrinėjant miestelius ir dvarvietes, o senkapiuose tokių monetų beveik nepasitaiko. Tai, kad randama mažiau to meto monetų, nulėmė ne sumenkę prekybiniai ar piniginiai santykiai, o tai, kad beveik pusę šimto metų Lenkijos ir Lietuvos valstybėje nebuvo kaldinamos savos monetos ir rinka tenkinosi milžinišku kieku XVII a. išleistų monetų. Iš XVIII a. monetų pinigų apyvartoje, kaip rodo radiniai, daugiausia cirkuliavo smulkių nominalų varinės monetos – Lenkijos ir Lietuvos valstybės Augusto III (1733–1763), Stanislovo Augusto (1764–1795) šilingai ir grašiai, rečiau 3 grašių monetos. Iš stambesnio nominalo monetų reikšmingos buvo užsilikusios XVII a. antros pusės lenkiškos ir prūsiškos monetos ir XVIII a. monetos – Prūsijos Frydricho II (1740–1786) 6 grašiai ir ortai (18 grašių). Taip pat išskirtinos Rusijos varinės monetos – dengos. Šios monetos vietinėje apyvartoje pakeitė trūkstamas 3 grašių monetas. XVIII a. pradžioje cirkuliavo ir Prūsijos šilingai, Rusijos poluškos ir kapeikos, Švedijos erės.

XVIII a. antroje pusėje į apyvartą įsilieja ir Austrijos-Vengrijos, Kuršo, Prūsijos, Silezijos, įvairių nominalų Rusijos monetos, o pačioje amžiaus pabaigoje – Pietų Prūsijos monetos. Jos užpildydavo tam tikrų nominalų vietinių monetų trūkumą. Retas parodos eksponatas Augusto III grašis su įmuštomis raidėmis „MS“. Šios monetos buvo skirtos naudoti privačiose valdose. Galbūt raidės „MS“ yra Aleksandro Mykolo Sapiegos (1730–1793) ininicialai. Išskirtina Prūsijos 2 grašių moneta, nukaldinta Prūsiją užėmus rusams.

Saltinis

XIX-XX a. monetų radiniai

XIX a., kitaip negu ankstesniais amžiais, monetų apyvartoje ima dominuoti vienos valstybės – carinės Rusijos monetos. Pirmajame amžiaus ketvirtyje dar buvo ir kitų monetų: Varšuvos kunigaikštystės (1810–1815 m.), Lenkijos kongresinės karalystės (1815–1835 m.), 1831 m. sukilimo, Prūsijos bei jos provincijų Brandenburgo ir Silezijos, Austrijos-Vengrijos.

Vienas įdomesnių parodos eksponatų, atspindinčių šio laikotarpio stambių monetų apyvartą, yra Vilniaus Bernardinų vienuolyne 1994 m. rastas 57 monetų lobis. Čia matome Lenkijos, Prūsijos ir Rusijos monetas – 5 zlotus, talerius, pusrublius ir rublius. Iš smulkių monetų rodomi Žemojoje Panemunėje rasti Prūsijos šilingai, pfenigai bei grašiai. Šios monetos daugiausia cirkuliavo pietvakarinėje Lietuvos dalyje, tai yra Prūsijos pasienyje. Rytų Lietuvoje tokie radiniai gana reti. XIX a. antros pusės apyvartą atspindi tik Rusiškos varinės ir sidabrinės monetos, daugiausia mažo nominalo. Tiesa, tuo metu Lietuvos pietvakariuose pradėjo plisti Vokiškos monetos pfenigai. Įdomus radinys yra JAV 1 cento moneta, kuri tikriausiai yra lietuvių emigracijos į šią valstybę liudytoja.

XX a. monetų radiniai nepasižymi nei dideliu kiekiu, nei įvairove. Tai lėmė apyvartoje labai paplitę popieriniai pinigai – banknotai, taip pat bankai, kurie didžiąją dalį žmonių santaupų perkėlė iš žemėje slepiamų lobių į savo saugyklas. Dažniausi radiniai yra ilgiausiai šį amžių apyvartoje buvusios tarybinės kapeikos. Dauguma jų kaldintos iki 1961 m. reformos. Taip pat randamas smulkių Rusijos imperijos monetų, tarpukario Lietuvos monetų ir Vokietijos monetų, kurios į Lietuvos piniginę apyvartą pateko du kartus dėl karų: pirmą kartą 1915–1918 m., antrą – 1941–1944 m. Rytų Lietuvoje buvusiame lenkų okupuotame Vilniaus krašte randama iki 1939 m. cirkuliavusių lenkiškų monetų – grašių.

Saltinis

Na cia dar vienas apie lietuviskus pinigus puslapelis
http://www.pinigai.lt/

Diskusija apie LDK monetų vertę perkelta į čia.

Gal kam bus idomu: SU NA I K I N T Ų L I T Ų SI DA B R A S
http://www.lnm.lt/files/leidiniai/inter ... 82-284.pdf

augis rašė:Gal kam bus idomu: SU NA I K I N T Ų L I T Ų SI DA B R A S
http://www.lnm.lt/files/leidiniai/inter ... 82-284.pdf

dekui,idomus straipsnis.