Kolekcionavimo forumas - monetos, banknotai, pašto ženklai ir kt.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei 100 metų“ pašto ženkle vaizduojami fragmentai iš jos senųjų dokumentų, „Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įkūrimui 100 metų“ vaizduojamas Vladas Putvinskis-Pūtvis – vienas iš Šaulių Sąjungos įkūrėjų, „Lietuvos Respublikos muitinei 100 metų“ pašto ženkle vaizduojama didžiausia pirmoji Virbalio muitinė.
1919 m. gegužės 8-ąją įsigaliojo Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos, Ministro Pirmininko M. Sleževičiaus ir prekybos bei pramonės ministro J. Šimkaus pasirašyti Laikinieji muitų tarifai ir Laikinosios muitinių taisyklės – tai oficiali teisinio Lietuvos muitinių funkcionavimo pradžia, kuri tęsėsi iki Lietuvos okupacijos. Pirmosios 7 muitinės 1919 m. buvo įsteigtos prie sienos su Vokietija – tai Virbalio, Jurbarko, Tauragės, Kretingos, Naumiesčio, Naujamiesčio, Pilypavo ir Račkų muitinės bei įsteigta 13 perėjimo punktų. Viena geriausių muitinių tuo metu buvo Virbalių, kurios darbuotojams vėliau teko patirti ne vieną išbandymą: 1940 m. Rusijai okupavus Lietuvą, su muitininkais buvo susidorota – daug muitinės pareigūnų buvo ištremta į Sibirą, vienas sušaudytas, kai kuriems teko bėgti į Vakarus. Lietuvos muitinės, kaip savarankiškos institucijos, simbolizuojančios valstybės suverenitetą, veikla buvo nutraukta.
Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos šimtmečiui skirtame pašto ženkle vaizduojamas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929 m.) buvo bajoras ir aktyvus visuomenės bei kultūros veikėjas – rašytojas bei knygnešys, aktyviai puoselėjęs lietuvybę bei išmaniai kovojęs prieš spaudos draudimą. V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė slaptos sargybos saugomą didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje, kuriame vykstančių „operacijų“ nepastebėdavo akylai dvarą sekę šnipai. 1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, kurios pirmininku buvo iki 1922 m., ir parengė jos įstatus bei programą, kuria ir vėliau vadovavosi Sąjungos nariai.
Nr. 797.
Dail. R. Auškalnytė.
Tiražas: 10 000 vnt. Spausdino Vaba Maa (Estija).

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Žemaitijos metais. Jo priimtame nutarime pabrėžiama Žemaitijos lemiama reikšmė Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių užkariavimus, taip pat pažymimas Žemaitijos vaidmuo Europos istorijoje 1236–1422 m. laikotarpiu, 200 metų trukusi kova su Ordinu ginant savo žemę ir laisvę, indėlis į pergalę Saulės ir Durbės mūšiuose, užtikrinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimą, apsaugant latvių ir estų žemes nuo prūsų likimo.
Seimas šį sprendimą priėmė pripažindamas Žemaitijos indėlį per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją.
Nr. 798.
Dail. L. Kalinauskaitė.
Tiražas: 18 000 vnt. Spausdino Vaba Maa (Estija).

1918 metais vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, dėl jos suvereniteto teko kovoti ginklu, kas tapo tikru iššūkiu: trūko ginklų, amunicijos, transporto priemonių, pinigų ir profesionalių karininkų, kurie galėtų apmokyti bei suvienyti iš visų Lietuvos kampelių šalies ginti suėjusius civilius. Kraštas buvo nualintas, o į jį taikėsi ne viena valstybė – Lenkija, Rusija ir Vokietija. Tačiau Lietuvos savanoriai laisvę apgynė, todėl šis Nepriklausomybės kovų laikotarpis savo reikšme toks pat svarbus, kaip ir Nepriklausomybės Akto paskelbimas.
Dail. L. Kalinauskaitė.
Nr. 799.
Tiražas - 20 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Sovietinei okupacijai Lietuva nuo 1944 m. iki pat 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros, organizuotai priešinosi tiek ginklu, tiek taikesnėmis priemonėmis. Pirmieji kuklūs partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, vėliau, savanorių ginti Lietuvos laisvę daugėjant, jie išaugo į rinktines, apygardas ir sritis, kol 1949 m. susiformavo organizacija, kuri sudarė bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę, kovojusią už šalies išlaisvinimą. 1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos, vasario 10 d. Minaičių k. (Šiaulių apskritis) Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje vykusiame partizanų posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS).
Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt., priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.
Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila. Deklaracija buvo garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa, taip pat „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“. Ja buvo apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.[1]
[1] Parengta pagal Lietuvos genocido ir rezistencijos centro informaciją.

Dail. A. Ratkevičienė.
Nr. 800.
Tiražas - 10 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Baltasis gandras nebijo žmonių kaimynystės, todėl įsikuria gyvenamose vietovėse, tačiau prasimaitinimui jam būtinos ganyklos ar drėgnos pievos ir balos, kuriose gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvis, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius, kartais – peles, žiurkes ir įvairius roplius. Kitaip, nei įprasta vaizduoti pasakose ar paveikslėliuose, varlės sudaro tik nežymią šio raudonkojo raciono dalį.
Gandrams dažniausiai įsikurti padeda žmonės, ant aukšto statinio ar medyje įkeldami lizdų pagrindus – ratą ar akėčias. Radę tokį įtvirtinimą, gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami ilgus metus tame pačiame lizde ir jį remontuodami, gandrai sumeistrauja didžiulį statinį – lizdas, ypač permirkęs per liūtį, gali sverti iki 2 tonų. Gandralizdyje patinas ir patelė apie mėnesį peri 3-5 kiaušinius, iš kurių išsiritę gandriukai lizdą palieka po 55 dienų.
Baltojo gandro ir lietuvio kaimynystė nieko nestebina, nes mūsų šalyje gandrų tankumas yra didžiausias visame jų perėjimo areale: nors daugumoje Europos valstybių baltieji gandrai yra gerokai retesni, ar net ant išnykimo ribos, Lietuvoje jų populiacija siekia 19-20 tūkst. perinčių porų. Tai reiškia, kad kol kas dar sugebama išlaikyti sveiką žmogaus veiklos ir natūralios gamtos pusiausvyrą. Baltasis gandras yra pripažintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu, tiesa, jis tokiu laikomas ir Lenkijoje, Baltarusijoje bei Vokietijoje.
Senyvi žmonės vis dar stengiasi palaikyti šią nebylią draugystę, nes tikima, kad gandralizdis ant stogo – ne tik sodybos puošmena, bet ir šeimyninės santarvės bei ištikimybės simbolis. Deja, urbanizacija lėmė, kad apie 50 proc. Lietuvos gandrų lizdus suka ant elektros stulpų, medžiuose – 21 proc., ant kitokių stulpų ar iškilusių vietų – 12 proc., o ant vandens bokštų ar pastatų – tik po 9 proc.

Dail. M. Kašinskaitė.
Nr. 801-802.
Tiražas - po 30 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Meškinis česnakas natūraliai paplitęs Europoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje, Lietuvoje auga tik tam tikruose regionuose ir dar iki šių metų sausio mėnesio dėl galimybės išnykti buvo įtrauktas į Raudonąją knygą. Dažniau aptinkamas drėgnuose plačialapių medžių miškuose, šaltiniuotuose upelių šlaituose ir pagal senolių legendą – veši mėnesienos apšviestose vietose, o meškos pavasarį be šio augalo tiesiog neišgyventų. Tai – meškinis česnakas, dėl kurio vertingų vaistinių bei maistinių savybių lietuviams pavyko išvengti skorbuto ir mirties iš bado tremtyje Sibire. Šiam augalui skirtas balandžio 26 d. apyvartoje pasirodysiantis pašto ženklas, pirmos dienos vokas ir atvirukas (kartmaksimumas).
Meškinis česnakas – bene pirmasis augalas, miške suželiantis pavasarį: balti jo žiedynai pražysta gegužės mėnesį, sėklos išbarstomos aplink motininį augalą, po žydėjimo lapija pagelsta ir nunyksta. Šio augalo pavadinimo kilmę atsekti sunku, tačiau viena legenda sako, kad tai – meškoms pavasarį gyvybiškai svarbus augalas, nes po žiemos miego jos noriai ėda šio česnako lapus, kad organizmas greičiau išsivalytų nuo toksinų ir sustiprėtų.
Nors augalo pavadinimas sufleruoja galimą stiprų ir „žvėrišką“ jo skonį, švelnus sutrintų lapų aromatas tik primena tradicinį česnaką, todėl jie naudojami salotoms ir padažams pagardinti. Rudenį augalai suformuoja plonus pailgos formos svogūnėlius, kuriuos galima vartoti maistui – Sibiro, kur meškinis česnakas gana paplitęs, gyventojai šiuos svogūnėlius raugdavo statinėse ar sūdydavo, ir kaip užkandį naudodavo ilgomis žiemomis, taip gelbėdamiesi nuo vitaminų ir maisto trūkumo. Ne vienam lietuvių tremtiniui toks „maisto papildas“ išgelbėjo gyvybę.
Medicinos literatūroje rašoma, kad iš meškinių česnakų pagaminti preparatai gerina apetitą, kraujotaką, virškinamojo trakto darbą, padeda išsaugoti gerąją žarnyno florą, stabdo puvimo bakterijų vystymąsi, jo ištraukose esantys eteriniai aliejai pagreitina žaizdų ir opų gijimą. Meškinio česnako lapai vartojami gydomosioms salotoms gaminti sergant virškinamojo trakto ligomis. Valgomi jauni lapai su visais lapkočiais – lapeliuose yra daug askorbo rūgšties, eterinio garstyčių aliejaus, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų. Vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems kvėpavimo takuose kaupiasi gleivės, vartojant šio augalo gali sumažėti dusulys, tačiau nereikia pamiršti, kad visi augalai turi kontraindikacijų ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį.

Dail. A. Ratkevičienė.
Nr. 803. Ofsetas. Popierius kreidinis.
Tiražas - 30 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Draugiją Lietuvoje 1919 m. su kolegomis įkūrė medikas Rokas Šliūpas. Tokį žingsnį žengti juos paskatino noras padėti nuo Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijos nukentėjusiems žmonėms, po karo grįžusiems Lietuvos pabėgėliams. Draugijos veikloje tuo metu aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų.

Nr. 804.
Dail. T. Dragūnas. Ofsetas. Kreidinis popierius.
Tiražas - 21 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Nr. 805.
Dail. J. Budrytė.
Ofsetas. Kreidinis popierius.
Tiražas 30 000. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

Nr. 806.
Dail. R. Jucaitis.
Ofsetas. Kreidinis popierius. Lape 50 pašto ženklų.
Tiražas 100 000. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).

J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrinių gausa pralenkė to meto rašytojus. Apie jį sakoma, kad tai – žmogus, pralenkęs savo laikmetį. Į Kauną 1920 m. jis atvyko savo bičiulio, tuometinio prezidento, Antano Smetonos kvietimu, mat tuo metu šiame mieste trūko kultūrai neabejingų žmonių, kurie galėtų įkvėpti kitus – Juozui buvo pasiūlyta redaguoti laikraštį „Tauta“.
Slapyvardis „Vaižgantas“ atsirado taip pat dėl meilės gimtai kalbai ir kultūrai: kadangi Juozas Tumas buvo itin liberalių pažiūrų ir skatino išsilavinimą, spaudos draudimo metais jis aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, slėpė ir platino knygas, mokė vaikus skaityti, rašė į pogrindinius leidinius – dėl to buvo nuolat persekiojamas ir sekamas. Norėdamas apsisaugoti ir likti nesusektas, Juozas ėmė pasirašinėti slapyvardžiu ,,Vaižgantas'' – taip senovės lietuviai vadino savo linų ir kanapių dievą.
Pašto ženkle taksų veislės šuo pavaizduotas taip pat ne šiaip sau, mat tai – mylimas J. Tumo-Vaižganto šuo Kaukas, su kuriuo rašytojas mėgdavo vaikščioti Kauno gatvėmis. Šuniui mirus, J. Tumas-Vaižgantas laikraštyje jam išspausdino smagų nekrologą.
Dail. U. Žilytė.
Nr. 807. Ofsetas. Popierius kreidinis. Lape 50 pašto ženklų.
Tiražas - 100 000 vnt. Spausdino Vaba Maa spaustuvė (Estija).