Suprantu, kad užsitrauksiu laviną kritikos, tačiau pilu benziną į ugnį...
Man visada buvo keista, kai muziejai ieško eksponatų, perka juos ir deda į saugyklas.
Po to, kokia nors proga, sugalvoja ir kažką iškelią parodyti... Tačiau jų turimi šedevrai didesnę laiko dalį praleidžia lentynose, niekieno nematomi.
Tai reiškia - "nei pats ėda, nei kitam duoda...". Mes elgiamės panašiai - tyliai ką nors nusiperkame ir nešame į banko seifą... Pasidžiaugiame tik jį atidarę..
Toks pasidžiaugimas, manding, kaip buitinis alkoholizmas, kai geri pats su savimi....
Esu įsitikinęs, kad tai, ką mes turime kviekvienas, ir galima, ir reikia parodyti kitiems. Todėl parodos įkūrimas jau, yra pribrendęs dalykas. Iš jos galima net uždirbti,
nes įėjimas turi būti mokamas. Parodos organizatorius turėtų ieškoti kolekcininkų, kurie išdrįs parodyti savo kolekcijas ( kad ir neskelbiant pavardžių...). Kolekcininkas
turėtų gauti honorarą, jo kolekcija turėtų būti apdrausta, parodoje - organizuota apsauga... Manau, kad mūsų tarpe yra žmonių, sukaupusių tikrai įspūdingas kolekcijas.
Jie gautų šiokį tokį pelną, visuomenė pamatytų, kad Lietuva ne tik liumpenų kraštas, bet ir tų, kuriem svarbu išsaugoti kažkokį palikimą ir juo pasididžiuoti...
Prie parodos būtų galima organizuoti kažką panašaus, kas vyksta Rygoje Čako gatvėje. Pareklamavus atsirastų lankytojų ne tik iš Lietuvos...
Na, ar yra beužsidegančių?... Tai gal yra gesinančių?